Kelionė pas "dievaitį".PABAIGA

Sugalvojau ir aš kažką parašyti. Rašau šiaip tokio tipo kūrinį pirmą kartą, bet pabandyti juk galima.

Mano FF herojė yra 16-metė paauglė Gabrielė, mamos lepunėlė. Maištyngas amžius ją pritraukė prie visiško pamišimo, ji įsimylėjo tikrai nepasiekiamą žmogų Eurovizijos nugalėtoją Alexander Rybak.

Gabrielė turi šunį Rikį kuris serga nepagydoma liga ir greitu laiku gali būti taip, kad reikės jį užmigdyti. Paauglė gyvena Jonavoje, bet tėčio darbo reikalais ji persikelia gyventi į Norvegiją ir netikėtai pildosi jos pačios svajonė...

Jūsų teismui:

1

„Atsistojo“ viskas iki paskutinio plaukelio.

Rytas. Ir vėl žadintuvas, pusryčiai, mokykla. Taip noriu atostogų, net nuotaikos nėra, o dar visokie atsiskaitymai , balaganas pažymių knygelei, meilės reikalai daug šiaip visokių (ne)smulkemnų.
Tik grįžus namo sustabdė mane prie pat durų mamos šauksmas:
-Gabriele, Gabriele ! Stabtelėjau:
-Mam, ko čia šukauji? Ko ne darbe??
-Gabriele, saulyt, kodėl visadieną neatsiliepi? Pagalvojau kažkas nutiko.
-Ak, mam, telefono garsas buvo išjungtas tai savaime suprantama ir negirdėjau.
-Dabar aišku. Turiu tau pritrenkenčią naujieną. Katik pranešė tėtis, kad išvykstame gyventi į užsienį. – ramiu balsu pasakė mama.
Man atsistojo viskas iki paskutinio plaukelio.
-Dukryt, gyvensime Norvegijoje. – pabaigė
Aš stovėjau lyg statula, kol galiausiai prireikė atsisėsti kai prisiminiau, kad ten gyvena ne kas kitas, o mano dievaitis Alexas.
-Mama aš tave myliu ! – suklykiau. Bet kaip mokslai? draugai? būreliai?
-Dėl mokslų nepergyvenk, mes tau surasime puikią mokyklą, būrelių taip pat bus nemažai. Su draugais galėsi bendrauti internetu, atvažiuoti jų aplankyti, bėje Norvegijoje taip pat yra daug tavo amžiaus pauglių.
-Mama, o kada išvykstame? – paklausiau.
-Jeigu viskas bus gerai turėtume išvažiuoti poryt, todėl jau dabar gali eiti susikrauti daiktus.
Aš nuėjau į savo kambarį krautis daiktų, bet išsidrėbiau ant lovos ir svajojau su galva pilna klausimų.

Kitą dieną mokykloje atsisveikinau su visais draugais, buvo upelių, gal ir jūrų nežinau, bet žadėjau visiems, kad būtinai rašysiu ir aplankysiu juos. Atsiskaičiau vadovėlius, mane išbraukė iš mokyklos sąrašo.
Na štai paskutinis vakaras namuose, paskutinė vakarienė, paskutiniai lėkiojimai su Rikiu.
Visi pavalgėme ir nuėjome ruošis, ryt ryte išvažiuojame. Vakar taip ir nesusikrovusi daiktų užmigau, tėko tai padaryti dabar. Prisidėjau ką tik radau, rodos visą kambarį ten susikroviau, vos krepšys užsisegė. Na juk neagaliu nieko palikti, bet svarbiausia atsidariusi savo stalčių pasiėmiau Alexo nuotrauką, ilgai žiūrėdama jam į akis kartojau „ atvažiuoju pas tave Alexai“, vėliau pabūčiavau jam tiesiai į lupas ir nuotrauką pasidėjau saugiai prie visų daiktų.
-Šiandien nesedėk iki išnaktų prie kompiuterio ir eik ankščiau paiilsėti – girdėjosi mamos balsas iš pirmo aukšto.
Paskutinį kartą nuėjau išsimaudyti į savo asmeninį dušą, manau ten tokio nebus. Hmm, įdomu kaip atrodys mūsų namas... Kagi, paskutini kartą išokau į savo lovą. Užmigau.

Paskutinis rytas. Sapanavau kažką mielo, bent jau taip sakė mama kai atėjo nešina arbata tiesiai man į lovą, miegodama aš šypsojausi, dėja sapno nepamenu.
-Mam, ačiū, nereikėjo šitaip.
-Na, keliauninke, ar pasiruošus? – paklausė ji.
Aš kažką numykiau lyg tai būtų pritarimas.
Greitai išsiropščiau iš lovos, gal valandą tryniau dantis ir maščiau keik visko gali įvykti šiandien..
Daiktai jau mašinoje, tėtis laukia. Man bėga upeliai, ežerai, neee.. vandenynai ! Negaliu niekaip išeiti iš namų, kaip nelaukiau šios akimirkos..
-Ate, Riki.. Stipriai apkabinus mačiau kaip jo akys sudrėko.
-Bičiuli, mes daugiau nebepasimatysim, laikykis, myliu tave.
Nesutramdžiau ašarų, mama taip pat, bet tėtis vis šūkavo „greičiau, paskubėkit“.
Dar kartą apkabinau Rikį, pagloščiau jo šlapią snukutį nuo mano ašarų ir pasakiau, kad visada jo pasiilgsiu ir visada jį mylėsiu...
“ O dabar likit sveiki, namai, namučiai. Važiuoju pas Alexą ! “

omg, koks grazus pasakojimas :51:
noreciau tęsinuko... :D

Ačiū. Ačiū. (:

2

Nerealus gyvenimas


Norvegija. Prisipažinsiu oras čia visai kitoks nei pas mus. Žiauriai, žiauriai, žiauriai pavargau, noriu miego ir tik miego.
-Štai ir atvažiavom. Mūsų namas jau laukia- dusliu balsu tarė tėtis.
Aš greičiausiai šio pastato nepavadinčiau namu čia tikri rūmai. Įėjus pro duris buvo baisu kur nors prisiliesti, viskas taip akinamai blizga..
Prie mūsų tuoj pat prisistatė pagyvenęs vyriškis vardu Džesonas. Jis mums viską aprodė. Eina sau.. aš čia tikrai pasiklysiu. Bet jūs įsivaizduojat? Aš turėsiu atskirą korpusą nuo tėvų, čia yra visko:
Asmeninė svetainė, virtuvė, vonia, miegamasis, sporto salė, šokių salė ir net asmeninis baseinas !
Vuolia ! Tėvai taip pat stovėjo netekę žado, o aš kaip mažvaikė šokinėjau ant lovos ir džiaugiausi gyvenimu.
-Na kaip, Gabriele, ar patinka tau čia? –paklausė mama.
-Kaip tu drįsti klausti, mama? Aš jus labai labai myliuuuu ! Ir apkabinau tėvus.
Po kiek laiko įsikūrę, pavalgę pietus tėvai nuėjo prigulti ir paiilsėti po ilgos kelionės.
Man visai nebuvo noro drybsoti ir leisti tuščiai laiką. Sumaniau išeiti į miestą, pavaikščioti po Oslo gatves. Gyvenu 5km nuo jo, todėl mūsų vairuotojas mane ten nuveš.
Apsirengiau palaidinukę ir sijoną su sportiniais batais ir išėjau į kiemą, Džesonas jau manęs laukė.
Atvažiavom.
-Mergyt, tu nepasiklysi viena? Čia juk toks didžiulis miestas. – paklausė vairuotojas.
-Ne nepasiklysiu gal, o jeigu ką skambinsiu.
-Na kaip sau nori, sėkmės. – uždaręs duris vairuotojas išvažiavo.
Aš ėjau visai ne maža gatvele, žmonių buvo maždaug tiek, kiek visoj Jonavoj. Aplinkui kabėjo daug daug daug mano dievaičio nuotraukų.. Mačiau šalia parduotuvę, todėl sumaniau nueiti nusipirkti ledų, vagydama ledus mane patraukė vienas plakatas su daug daug kažko parašyta. Priėjau. Ten buvo Alexo plakatas su ačiū Dievui parašytais angliškai žodžiais. (Norvegiškai aš nei bū nei be).
Ten buvo parašyta: Birželio 11d. (šiandien) 19val. vyks Alexander Rybak koncertas.
Šią eilutę aš skaičiau šimtą kartų, ne. Du šimtus kartų. Kol galiausiai supratau, kad šiandien aš pamatysiu Alexą !!! .
Jau buvo apie 16val. vakaro, pavaikščiojus po miestą skambinau vairuotojui, juk reikia grįšti namo ir ruoštis vakaro kulminacijai. O taip aš myliu gyvenimą !!!.
Neužilgo atvažiavo Džesonas ir parvežė mane namo. Tėvai vis dar buvo apsnūdę. Papasakojau jiems ką veiksiu šiandieną vakare ir jie nedvejodami tam pritarė.


Liko valanda iki koncerto aš vis dar lakstau po „rūmus“ ir ieškau savo kambario.
Pagaliau radau.. Net nežinau ką reikės apsirengti, tikriausiai dėsiuos sijoną ir kokią maikutę . Ne. Geriau dėsiuos suknelę, juodą suknelę. Mama sakė, kad atrodau kaip princesė. Nejau? Bet juk gyvenu „rūmuose“. Susigarbanojau plaukus, kad neatrodytu jie kaip šieno kupeta.
Na štai aš jau pasiruošus, važiuoju vėl į miestą tik jau su kita viltimi. Mano krepšyje guli rašiklis , fotoaparatas, bei begalė lapukų. Vairuotojas mane išleidęs vėl palinkėjo sėkmės.

Arena. Milžiniška arena. Milžiniškai daug žmonių. Fanės sustojusios prie scenos pešasi. Mačiau ten laisvą vietą ir atsistojau prie scenos. Liko maždaug 10min. iki pradžios, dar spėjau susipažinti su keliomis panelėmis kurios taip pat čia atėjo tokiu tikslu.
Į scena atėjo vėdėjas ir pranešė, kad tuoj pat scenoje pasirodys visų mylimas saldainiukas Alexander. Ir štai jis scenoje, aš negaliu atmerkti akių nes numirsiu. Beveik nekvepuoju, turbūt sumuščiau rekordą, nesinori man kvepuot. Atrodo, kad mane kažkas prilipdė prie grindų.
Pagaliau išdrįsau atsimerkti. Pagaliau Alexas pradėjo dainuoti pagaaaliau.. Visos jo fanės dainavo, šūkavo, o aš stovėjai lyg nieko ir žiūrėjau įsmeigusi į jį akis.
JIS Gabriele, čia JIS JIS JIS . !!! Kocertas įpusėjo, o aš vis dar stovėjau nepajudėjusi iš vietos, nė karto neištarusi nei vieno Alexo dainos žodžio, mačiau kaip jis keletą kartų žvilgteldavo į mane.
Nee.. ne į mane, o turbūt į merginas stovinčias už manęs kurios šoko klykė it pašėlusios.
Skamba paskutinė daina „Fairytale“. Paskutinė.. Gabriele, PASKUTINĖĖ.
Pasibaigė koncertas. Alexas atėjo arčiau savo fanių , taip pat arčiau ir manęs, o man jau akis paskaudo, visai nemirkčiojau.. Nenorėjau praleisti net pusės sekundės akimirkos. Pradėjo jis dalinti parašus , fotografuotis. Išsitraukiau ir aš lapuką su tušinuku bei žinoma fotoaparatą.
Pasirašinėjo jis su vardu, todėl kai aš jam daviau savo lapelio jis paklausė mano vardo. Aš jam neatsakiau, nes žiūrėjau tik į jį ir net negirdėjau ką jis sako. Pakartojo antrą kartą:
-Ei, panele koks tavo vardas?
-Man? Aa. Ga. Gabrielė aš. –visai nesupratęsi ką pralemenau :
-Rašyk Gaba.
-Alexai, galima nusifotografuoti? –nustačiau tokią miną kuriai niekas dar neatsispyrė.
-Taip galima tik paskubėk- atsakė jis. Jo balsas toks gražus .. o Dieve !
Aš atsistojau prie jo, visa drebėjau, drebėėjau. Jis mane apkabino, apkabino, apkabino ir kažkoks vyriškis su mano fotoaparatu nufotografavo.
-Ačiū; - pasakiau Alexui. Jis man linktelėjo ir fotografavosi su kitomis.
Aš į jį žiūrėjau ilgai, ilgai, net nepastebėjau kaip visos gerbėjos išėjo, aš vis dar į jį žiūrėjau ir žiūrėjau.
Jis jau ruošėsi eiti nuo scenos, bet pamatęs mane stovinčią it statulą stabtelėjo ir paklausė:
-Kas atsitiko? Kodėl neeini?
Aš stovėjau ir nieko negalėjau atsakyti. Jis pamatė, kad sviruoju ir galiu greitai nugriūti. Nušoko nuo scenos ir privertė mane atsisėsti.

Patiko. Tęsk. ;>>*

uj, kaip fainiai, ypac pabaiga :44:
greiciau teeeesinio... :)

nu nu katik visa perskaiciau idomu daaaaaaaarrrrrrrrrrrr

Dar. Rašai įdomiai, ilgais, lengai skaitomais sakiniais. Tiesiog.. vauč. Dar.

O.. Ačiū, kad skaitot. ;O

Tęsinys.

3


Maža mergaitė negavusi saldainio.

-Alexai, čia tu? Tikrai? Aš sapnuoju?
-Na taip aš, o kas daugiau, nemanau, kad sapnuoji. Ar tau viskas gerai?-pasakė jis.
O aš kvaila višta vėl tylėjau, bežiūrėdama į jį.
-Matau, kad kažkas netaip. Bet gal tau reikia padėti? Gal iškviesti taksi? Panele, kalbėk. – visiškai rimtai pasakė .
-Alexai, man viskas gerai, tačiau...
-Kas tačiau ? , sakyk – susirūpino.
-Tu net negali įsivaizduoti, koks jausmas dabar yra manyje, na jis jau senokai. Alexai, aš dėl tavęs pakvaišusi, dieną naktį apie tave galvoju ir nėra tokios akimirkos, kad tave pamirščiau.. – įšrėžiau visą tiesą nieko nenuslėpdama.
-Hmm. Ką čia tau dabar pasakius? Na aš nežinau kaip tau padėti.. Tai juk naturalu iš tavo pusės jei esi mano fanė. Šituos dalykus ką dabar pasakei girdžiu iš begalės merginų, tačiau taip asmeniškai neesu su jomis kalbėjęs kaip su tavimi.
Aš jaučiau, kad mano akyse kaupėsi ašaros, bet negalėjau apsiverkti kaip maža mergaitė negavusi saldainio. Būtent.. NEGAVUSI SALDAINIO..
-Labai Alexai atiprašau jeigu sutrugdžiau tavo brangų laiką. Aš jau eisiu Iki.
-Palauk, neskubėk. Turiu aš laiko. Pasikalbėkime Gabriele, taip Gabrielė tu?
-Aha... Na gerai, kaip man malonu, kad Tu būtent Tu nori su manimi pasikalbėti..- jaučiau kaip mano skruostu bėgo ašara.
-Bet ko gi tu čia dabar verki? – savo nerealiu žvilgsniu paklausė.
-Ak. Tu nežinai... Alexai.. Aš tave labai myliu labai labai. Nežinau ką daryti. Neeežinau. – ir tada pradėjau plaukti upeliais.
-Ei nusiramink – paėmė mane už rankos jis. Viskas gerai, viskas praeis.
Aš daugiau nebegalėjau ištverti, staigiai atsistojau nuo kėdės.
-Ate, Alexai viskas ate. – paliečiau jo plaukus ir visa ligi ausų šlapia išbėgau iš arenos.
Greitai išsikvietusi vairuotoją išvažiavau namo. Tėvai jau miegojo, buvo apie puse venuolikos.
Aš net nesiprausus griuvau į lovą ir prisiminiau viską kas katik nutiko, pradėjau verkti labai labai verkti. Mano meškutis kurį gavau dovanų buvo visas šlaput šlaputėlis, net nepajutau kaip užmigau.

Ryte prabudus radau mamą sėdinčią ant lovos, ji tyliai paklausė:
-Tu verkei?
-Ne mama, neverkiau. – pamelavau.
-Nu juk aš matau, kad verkei, tušas nubėgęs, net nepersirengusi užmigai. Kas nutiko? – susirūpino mama.
Nuo mamų niekados nieko nenuslėpsi.
-Na gerai, verkiau. Verkiau vakar tame koncerte. Verkiau dėl Alexo. – pasakiau tiesą.
-Dėl jo?? Kas dabar? Gal nepasirašė? – juokaudama sakė mama.
-Ne, mam, aš kalbėjau su juo. Jis man nieko nepažadėjo tik paguodė, dėl meilės jam. O aš visa apsiverkusi išbėgau iš arenos.
-Tu jį myli? – nustebusi mama. Ett dukrele tu juk žinai, kad tokios meilės greitai preaeina. Mylėti –žvaigdžę yra beviltiška.
-Mama.. – vėl pradėjau verkti ir griuvau į pagalvę.
Mama išėjo. Likau viena su savimi. Nežinau kodėl aš vakar taip kvailai jam pasirodžiau.
Jeigu aš jį sutikčiau dar kartą, manau pasirodyčiau visai kitaip nei dabar, bet gaila, kad to nebus. Aš tikiu kai išėjau jis tikrai juokėsi ir juokėsi iš manęs dar ilgai. Sugalvojau išeiti į miestą prasiblaškyti.
Nevalgiusi pusryčių pasakiau vairuotojui, kad pavežėtų.
Štai aš jau Oslo centre. Įėjau į parduotuvę pavartyti kokių nors žurnalų, nors žinau, kad ten nieko nesuprasiu, bet gal pamatysiu jo nuotraukų ar dar kažko. Nuotraukų buvo labai daug. Tačiau aš kaip visada užsižiūrėjau į vieną, tokią pačią kurią turiu ir aš. Netikėtai pajaučiau ant savo peties kažkieno ranką..

Omg,tęęsk

Nebent tik veliau vakare, nes dar nesukūriau nieko :)

wau kaip idomu :juokiasi:
daaaaarrrr...

Kritikos nebus?:D

nea kur tau su tokia isorija ;DDDDD

Dar Dar Darrrrr....

Aš tiesiok rašau šitą pasakojimą pagal save ką aš daryčiau jei man taip būtų :D
Bėje šiandien tęsinys nemanau ar bus. Greičiausiai ne.
Bet rytoj prižadu.

okidoki nors ryt

lb lauksiu tesinio ;D
lb mielas pasakojimas :44:

Tęsinuko.

Tęsinys (:

4

Tik aš ir jis

-Tu ?! – suklykiau, net visi žmonės sužiūro.
-Ša, tyliau –pasakė Alexas, o aš visa nuraudau.
-Nepyk, kad vakar nieko negalėjau pažadėti, kad pravirkdžiau tave, buvo daug svarbių reikalų – išdėstė viską jis.
-Tau nėra dėl ko atsiprašinėti, tai aš atsiprašau, kad taip naglai pasielgiau, lyg specialiai norėdama su tavimi pakalbėti, bet žinau, kad viskas veltui. Nereikėjo man tau nieko sakyti. – nuleidau akis žemyn.
Jis kilstelėjo mano galvą:
-Klausyk, tu esi tikrai nuostabi panelė, tik dažnai dėl smulkmenų verki, nors tavęs gerai ir nepažįstu – jis žiūrėjo tiesiai man į akis ir mačiau, kad jos nemeluoja. Aš paraudonavau lyg sunokusi braškė, o jis pasiūlė man vakare nueiti į kavinę:
-Tu šiandien neužsiėmus? – man per kūną perbėgo šiurpuliukai.
-Ne. Šiandien planų neturiu. – ir nusišypsojau lyg pro miglą.
-Tai gerai. Kviečiu tave į.. na kaip čia pasakius. Kviečiu tave į pasimatymą. – jis taip gražiai nusišypsojo, kad atroė tuojau nugriūsiu.
-Sutarta. – ir aš jam atsakiau šypsena.
-Duok man savo numerį, kad galėčiau paskabinti veliau ir pasakyti tiksliai, kur ir kada susitinkam.
-Aš jam įvedžiau savo numerį – o jis papapabučiavo man į skruostą ir pasakė, kad jau turi eiti, nes yra reikalų.

O, Dieve ! Aš laimyngiausia žemėje ! Aš su juo vakare susitiksiu ! Aš jį taip myliu !
Išskubėjau namo pailsėti ir ruoštis vakarui. Papasakojau mamai kur eisiu, bet ji nepatikėjo tol, kol nepradėjau piktai kalbėti.
-Dukrele, tarp jūsų kažkas vyksta?
-Nemanau. Bent jau kol kas.- sakiau tai visa laimynga.
-O aš tikrai norėčiau tokio nuostabaus žento. – lyg ir pasimaivius pasakė ji.
-Mama, nepradėk ! – išraudau..
Mūsų su mama pokalbį nutraukė skambutis.
-Mam, čia turbūt jis !
-Tai greičiau atsiliepk – rėkė ji besišypsodama.
-Klausau
-Labas, čia Alexas.
-A. Labas. Tai kur susitinkam? – bandžiau paflirtuoti su juo.
-Susitinkam 18:00val. prie tos parduotuvės kurioje šiandien matėmės.
-Gerai, būsiu. – atsakiau ir jaučiau kaip trankėsi mano širdis krūtinei.
-Tai iki vakaro tada. – girdėjau jo nežmoniškai gražų balsą.
-Iki susimatymo – atsakiau.
Aš buvau tokia laimynga, kad atrodo tuoj numirsiu. Mama vis dar buvo pas mane, bet jau ruošėsi išeiti.:
-Tai sėkmės tau neišpasakytos, aš jau lekiu ! – sušuko ji eidama durų link.
-Ačiū, mama – ir vėl griūvau į lovą.
Po pusvalandžio žvilgtelėjau į laikrodį, buvo likusios dvi valandos. Skubėjau ruoštis. Turiu atrodyti nepriekaištyngai, juk einu į pasimatymą su savo „dievaičiu“ Alexander Rybak. Greitai nuėjau į dušą, išlipus džiovinau plaukus, psidažiau. Buvo sunkiausia sugalvoti ką apsirengti. Bet pagaliau apsisprendžiau. Pasisukinėjau plaukus garbanomis. Na štai aš pasiruošus.. Aš pasiruošus svajonių svajonei. Kaip aš jį myliu ! Liko penkiolika minučių, paprašiau Džesono, kad nuveštų.
Ir štai jis jau laukia, su gėlėmis. Jos turbūt man... Omg !
-Sveika. Tu šiandien kaip niekad graži.
-Labas. O ačiū ir Tu gražus – nuraudau.
-Šitos gėlės tau.
-Alexai, ačiū labai, vau kokios gražios ! – apkabinau jį, jis atsakė tuo pačiu.
-Eime, va čia netoliese yra kavinė – parodė jis.
-Tai ko užsisakysi? – paklausė Alexas.
-Gal sulčių. – mandagiai daugiau nieko neužsisakydama pasakiau.
-Aš kavos – nusišypsojo.
Padavėja atėjo mūsų aptarnauti, o mes šnekučiavomės.
-Tai tu vietinė čia, ar atostogauji? – klausinėjo Alexas.
-Aš prieš kelias dienas atvažiavau į Norvegiją ir liksiu čia visam laikui. Šiaip gyvenau Lietuvoje.
-Oo. Girdėjau apie šią šalį kažką, smagu, kad dabar gyveni Norvegijoje. – nusišypsojo ir vėl savo nerealia šypsena.
Alexas paėmė mano ranką:
-Gabriele, pažiūrėk man į akis aš noriu tau kai ką pasakyti...

Daaaar. Bet šiaip labai greitai viskas, tie santykiai ir t.t.

Na pas mane irgi buvo tapati klaida, tai nžn ar galiu sakyti, bet gal per greitai jie čia susiburkavo?

Ir reikia rašyti ne laimynga o laiminga.

O šiaip tęsinio.

aham... Viskas cia greitai taip vyksta... :44:
o siap tai lb patiko, todel laukiu tęsinio... ;D

Uch kap geraitai ;D Laukiam laukiam tęsinuko ;]