FF:Ingrid gyvenimas. THE END.

Tęsinio,ir greičiau tik;))

Alexas jau galės vadintis daugiavaikiu tėvų xDDD Daar :44:

Taigi, artėju prie pabaigos. Kita stotelė-40, arba kitaip-paskutinė dalis, o dabar, spešal for jūūūū....

Trisdešimt devintoji dalis.

-Neik, Normanai! Nedaryk to! Nenoriu žemintis.-maldauju brolio, bet nepadeda. Kaip akis išdegęs išbėga iš palatos. Susmunku ant kėdės. Federikas sako:
-O negali būti, kad vaikas...mano?-išpūčiu akis ir sakau:
-Aišku, kad ne. Juk mūsų visi žaidimai ir baigdavos tik žaidimais. Be to, idealiai atitinka 'Alexo laiką‘.-Federikas nuleidžia galvą:
-Gaila... Bet tu nenusimink, Ingrid. Man atrodo, kad Alexas tave tebemyli. Tavęs neįmanoma pamiršti.-pažiūri į mane savo didelėm gražiom akim. Federikas toks seksualus ir vyriškas, kad tik pamačiusi noriu šokt pas jį į lovą, bet... Alexas vis sustabdo.
Į palatą įsiveržia Normanas ir sako:
-Numerį, pasirodo, buvau ištrynęs. Nepaskambinau.
-O ką taip ilgai veikei koridoriuj?
-Pamačiau vieną labai gražią seselę. Flirtavau.
-Va va va, Ingrid, pati prisidarei, pati ir augink.-šypsaus.-Žinot, aš važiuoju į namus. Pamiegot.
-Geraaaaai, seserie. Saugok save ir vaikį.-pamerkia akį.
-Atia, Federikai.-prieinu ir pabučiuoju.-Kai atsikelsiu, būtinai atvažiuosiu pas tave.-išeinu iš palatos, užveriu duris ir pradedu bliaut. Verkiu ir negaliu sustot. Įsėdu į mašiną, įjungiu Jasono Mrazo kompaktą ir dar kokį pusvalandį prasėdžiu mašinoj verkdama.



Grįžusi į namus, jei juos galima taip pavadint, nes jie greičiau Fedriko namai. Ne, Federiko rūmai, atsisėdu ant fotelio ir paprašau Sesilijos, kad man išvirtų arbatos.
-Sí, Ingrid, de inmediato.-sučiauška tarnaitė ir nubėga į virtuvę. Patogiau įsitaisau fotelyj ir pasineriu į gilius apmąstymus. Blemba, taip norisi Alexui išrėkt, kad aš jį dar tebemyliu, ir kad turėsim vaikytį, bet taip šlykščiai lyst į akis, mano nuomone, yra absurdiška. Jei jis jau turi draugę, su kuria gyvena? Tada dėl to, kad ‘taip reikia’, bus su manim. Tik dėl vaiko. Nenoriu taip. Noriu aistros ir jutimo,kad aš esu geidžiama ir mylima. Užknisa tokie kuriozai. Blyn, vaike, aš tave myliu, bet kartu tu mane ir varai į kapus. Labai daug problemų. Jei ne tu, tai nereikėtų dabar apie Alexą kaip kokiai beprotei galvot… Suskamba telefonas.
-Alio?
-Labas, žavingoji! Prisimeni tokį Jakobą?
-Žinoma! Kaip sekasi tau, mielasis?
-Gerai, tik tu kažko tai tyli....
-Ai, daug visko nutiko. Žinok, gyvenu Ispanijoj.
-Rimtaaaai? Tai kodėl mes nesusitinkam?
-Reikalai.-šypsaus.-Per tave susipažinau su tooookiu nuostabiu vyru. Neįsivaizduoji.
-Kaip tai?-klausia.
-Prisimeni tą klubą, į kurį mane nusivedei?-atsilyginu klausimu.
-Aha.
-Tai vat ten ir susipažinau su tokiu Federiku. Federiku Casero.
-RIMTAAAAAAAAAAAAAI?-ištęsia ‘a’ taip ilgai, kaip tik gali.
-Taaaaip, ir kas čia tokio?
-Blyn, žiople tu, jis turtingiausias bičas Ispanijoj, jei ne visoj Europoj!
-O kai susipažinom, aš net nežinojau.
-Kaip čia taip?
-Jis atsiuntė man tekilos ir mes pradėjom šokt. Tada išsikalbėjom, nuskridom į Londoną, o nuo tada aš Ispanijoj.
-Tai jūs pora?
-Ne.
-Kaip tai?
-Va taip! Pasirodo vyras ir moteris gali būti ne tik sekso partneriai!-Jakobas juokiasi ir sako:
-Mums kada vertėtų susitikt, žavioji.
-Būtinai, Jakobai, būtinai. O dabar-atia. Mano arbata atkeliavo.-pakikenu ir paspaudžiu raudoną mygtuką.


Nusiprausiu ir puolu ruoštis pas Federiką. Jau vakaras. Devynios. Ilgai miegojau. Iš spintos išsitraukiu gražiausią suknelę, į kurią, ačiū dievui, dar tebetelpu, pasikvėpinu „Burberry“ kvepalais, šiek tiek pasidažau ir aš jau pasiruošusi.

Išlipu prie ligoninės. Nors jau devynios, daug mašinų, o ir beveik visose palatose dega šviesos, kurios dar labiau išryškina ir taip vaiskiai baltą ligoninės fasadą. Įeinu pro gydimo įstaigos duris. 607 palata. Kylu į trečią aukštą.Per pusę metų įsimintos detalės, paveikslai, šiek tiek aptriušęs linoleumas. Mano antrieji, o gal jau tretieji namai. Atsiduriu prie palatos, atidarau duris ir įeinu:
-Labuuuukas vakariuuukas, ponai!-nusišypsau ir pasisveikinu su Normanu ir Federiku. Šnekasi.
-Ingrid, ryt mane išleis iš čia. Galėsim grįžt namo!-džiūgauja Federikas.
-Pagaliau.-šypteliu.
-Tai va, seseryt, aš čiuožiu į pasimatymą su sesele, jūs bendraukit.-pakyla nuo kėdės, bet kažkas įeina į palatą. Brolis šypsosi plačiai plačiai. Suprantu, kad ten ta puikioji seselė. Atsisuku ir jau sakau, kad ji saugotų ir mylėtų mano brolį, bet pasirodo, kad ten viiiisai ne ji…
-Labas...-taria. Federiko veidas perisimaino. Normanas beprotiškai džiaugiasi. Aš lengvam šoke. Negaliu pravert burnos.-Taip ir tylėsi?
-O, Alexai, čia tu!-pagaliau prabylu.-Keista tave matyt štai čia. Kaip matau, Normanas vėl pasistengė.-paplekšnoju per petį broliui.
-Taip, pasistengė.-šypsosi Alexas. Keista, bet nieko nebejaučiu. Kažkaip jokių drugelių.
-Na tai va. Turėsim vaikutį. O tu spręsk, ką nori daryt. Pasiliksi ar tau vienodai, zuikyti.
-Ingrid, supranti.... Sudėtinga šitaip.Labai. Turiu merginą... Visai neblogai mum sekasi. Beveik baigiau užmiršt tave, ir štai-kaip iš dangaus žinia, kad tu laukies.
-Žinai, man panašiai. Tik tas vaikytis. Nelabai gerai, kad jis augs be tėčio...
-O negali būt, kad vaikas-Federiko?
-Nelabai...
-Tai kaip suprast tą ‘nelabai‘?
-Ne, nesimylėjau su Federiku.
-Šakės, keistai čia gaunasi... Žinai, man žiauriai sunku dabar kažką pasakyt. Jaučiuos kaip debilas.
-Aš irgi panašiai. Per daug nutolom. Manau, kad vienas kitam esam geriausiu atveju ‚tikras draugas‘.
-Aha...
-Ėj, davai skiriamės, ir nebekankinam vienas kito kvailais žodžiais ar veiksmais? Vaikas ir tavo. Bet kada galėsi jį lankyt, pabučuot ar pamyluot.
-Gerai. Bet kaip man jį lankyt, jei aš Norvegijoj, o jis-Ispanijoj?
-Galėsi atskrist kada tik nori. Aš irgi karts nuo karto atvyksiu pas tave ir tavo mergaitę.-šypsausi.
-Ingrid... Bet tuo pačiu aš nenoriu būt be tavęs...
-Turi apsispręst. Ryt iš ryto pasakysi, ką manai ir ką galvoji.
-Sutarta. Ryt ryte viską išsisaiškinsim.-sako Alexas. Atsisveikina su Normanu ir išeina iš palatos.
-Ingrid, na tu duodi!-Normanas nustebęs.
-Žinau.-šypsausi.-Pavariau!
-Tai jau taip. Blemba, vis vien esi šaunuolė, kokių reta! Šaunuolė ir šiek tiek nevykelė.-juokiasi.
-Ačiū, o mielasis broli!
-Aš gi skubėjau.-kvatoja.-Na ką, einu pasitikt likimo! Laikykit už mane kumsčius, nes kitaip amžinai liksiu skaistus!
-Laikysiu fingerius!-sušunku.
-Kad ir juos! Nėr skirtumo! Atia. Bučkiai!-Normanas užveria duris ir išsmunka iš palatos. Prabyla Federikas:
-O dabar aš tikrai komoj! Šakės... Ir tai tas pats Alexas?
-Kaip matai-ne. O ir aš kitokia. Manau, kad įsimylėjau tave...
-Manau, kad tuoj tuoj pasiūlysiu tau tekėt.-nusijuokiu, bet kaip visad-kur nusijuokiu, ten tikrai neturi būt linksma. Fedis išsitraukia žedą (jau trečias vyras per šiuos metus) ir sako:
-Na ką, brangioji, tekėsi už manęs? Galbūt tai tau padės apsispręst, kam kartis ant kaklo?-nusijuokia, o man visai nebejuokinga...

Ir kad lengviau būtų įsivaizduot aprangą:

Ohoi...Susimaišiau...Dėk kitą dalį...

Aš irgi taip sakau,gal ir gerai,kad fedžiu...nes šitas pokalbis su Lexium buvo toooks šaltas,šaunuolė,mare,dialogų meistre.:D Bet, nesinori prisišnėkėt. NELAUKIU PABAIGOS!:(

oho oho oho. atsidarė stalčius. greičiau dėk pabaigą, Mare dialogų meistre : D

Įdomiai čia. Gaila, kad kita dalis paskutinė...

Dabar mane ŽIAURIAI subalamutinot. :D Blemba, nieko nebežinau. Gaaaal geriau jūs savo pabaigą parašykit, o aš nieko neberašysiu... :D

O aš norėčiau, kad liktų su Lexium, bet tai tu rašyk, kaip pati buvai sugalvojus, o ne ką mes sakom:) Lauksiu tęsinio;)

Kažkaip žinai man patinka, nenoriu tik kad ji su Fedžiu būtu, nu man jis nelimpa čia ir viskas, visiškai ne Ingridiškas jis. Ir šiaip tau turėtųųųų būūūt gėda kad baigi savo istorija, ką aš dabar skaitysiu tai nepagalvojai ;D

Taigi, paskutinė dalis! Nerašysiu ilgos prakalbos, tik pasakysiu AČIŪ JUMS. :) Būčkių koks milijonas! :)*

Rašydama pastebėjau, kad dar kokias penkias dalis galėčiau parašyt, bet nusprendžiau baigt apvaliu skaičium :D Todėl, laukta ar nelaukta, labai ilga ir diiidelė:

Keturiasdešimtoji, arba PASKUTINĖ dalytė!

Šiandien visi linkę mane stebinti. Iš ko jau iš ko, bet iš Federiko pasiūlymo tekėt tikrai nesitikėjau.
-Teks tave atstumt lygiai taip, kaip tada, kai Alexas pasiūlė tą patį. Reikia pagalvot. Tiksliau, gal ne tiek pagalvot. Žodžiu, manau, kad dar ne laikas man sukurt šeimą. Esu jauna, žavi ir laisva. Noriu pasidžiaugt tuom. Viskam ateis laikas,-nusipšypsau,-o tada jau žiūrėsiu.
-O vaikas kaip? Lyg ir nebe visai laisva esi.
-Kodėl vaikus visi įsivaizduoja kaip energiją, laiką, pinigus ir blaivų protą siurbiančius padarus? Negi vaikytis gali būt kliūtis, Fedi? Jei manai, kad TAIP, vadinasi, pats nesi pakankamai suaugęs šeimai.
-Ingrid, Ingrid... Suvarei mane. Ištaškei kaip obuolį.
-Nepyk gi. Toks mano sprendimas. Palaikyk žiedą ‘geresnėm dienom‘ arba kitai panelei.
-Kitos aš nenoriu. Tavęs man reikia.
-Teks apsieit be manęs.-nekalatai nusišypsau.
-Ingrid, esi bjauri!-šypsosi.-Suvedžioji vyrus ir po to juos palieki!
-Taip, aš tokia! Mano toks hobis-medžiot vyrus!
-Medžiotoja tu, medžiotoja...-prieinu prie Federiko.


Aštunta ryto. Fedis kitoje lovoje ramiai miega. Šiandien po kelių mėnesių jį išleidžia. Pagaliau. Pavargau jį matyt tokį išsunktą. Be to, dar pusvalandis, ir aš susitiksiu su Alexu. Galimai paskutiniam mūsų pokalbiui. Nežadu dažytis. Esu tokia, kokia esu. Be to, jau ir jausmų nebėr. Neverta būt tobulai. Dar dvidešimt minučių pramąsčiusi, atsistoju nuo lovos, prienu prie Federiko, pabučiuoju ir išeinu iš palatos. Išeinu pasitikt likimo. Ir VĖL!

-Labas, Ingrid.-pasisveikina Alexas nuo laiptų apačios. Žengiu plastišką žingsnį link jo ir sakau:
-Sveikas! Kaip besiseką?-šis nusišypso.
-Gerai. Sekasi gerai. Tik šio bei to trūksta...
-Na, skelk. Nebenoriu kaip kvailė dūmot ir galvot, ką gi tu pasakysi. Nevyniok žodžių vaton, greit išdėstai pagrindinę mintį ir aš einu.
-Žinai, nenoriu, kad tu išeitum... Pamastęs supratau, kad tokios kaip tu daugiau nerasiu. Turi viską, ko reikia moteriai.
-Žinoma, kad nerasi tokios kitos, nes žmonių klonų nieks nedaro.
-Ėj, nepradėk. Aš šneku rimtai, o tu juokauji.Man taip nepatinka.
-Taip taip taip. Aš visad juokauju.
-Žodžiu... Būkim kartu. Ana mergina-niekis.
-O žinai ką? Tu su manim nori būt, o aš nebenoriu. Man nereikia vyrų. Be to, tu mane apgavai vieną kartą. Antrą kartą palikai.
-Tu pati pasirinkai Federiką.
-Bet aš tave kviečiau! Pameni, ‘mama Ingrid išeko savo sūnaus Alexo‘?
-Pamenu...
-Tai kodėl neatsiliepei?
-Pykau...
-Na va. O dabar aš pykstu. Nebereikia man tavęs. Su savo scena oro uoste viską sugadinai. Vaikas-ir tavo. Galėsi jį bet kada aplankyt, pamyluot ir pasūpuot. Pažadu. Lik su ta mergina. Nebegriauk gražių santykių. Neįskaudink dar vienos panelės. Jei matai, kad viskas gražu, neverta to gadinti. Matai, kad mums nieko nesigauna. Neverta gelbėt savo nesveikų, netgi kiek ligoniškų santykių. Mes sugebam tik skaudint vienas kitą. O aš NORIU meilės! Tu-dainininkas. Pastoviam dėmesyj. Man nereikia to. Pasimokiau. Pameni, kas Normanui buvo? Nenoriu to paties.
-Ingrid... Tai lieki su Federiku?
- Tiesą sakant, Federikas man siūlė „ženytis“.
-Ir tu sutikai...
-Ne.
-Bet jei aš nebūčiau atvažiavęs, būtum sutikusi?
-Nemeluosiu. Taip.
-Jauti man kažką, ar nebe?
-O kaip galiu nejaust, jeigu laukiuosi nuo tavęs? Jeigu tiek laiko praleidom kartu?
-Pabandykim, ką? Pasiūlymas vestuvėm vis dar galioja...
-Ne, Alexai. Negaliu.
-Manau, kad nebegrįšiu pas savo Emilę. Myliu tave. Tikrai tikrai.
-Teks slėpt savo jausmus, Alexai.-apsisuku ir užlipu laiptais.607 palata. Įsimintas kelias. Alexas vienas. Ingrid, priėmei teisingą sprendimą. Federikas vis dar miega. Matau jo gražų veidą, tvirtas rankas ir įdegusią odą. Pati nesuprasdama, ką darau, pribėgu prie jo ir pradedu žadinti. Jis atplėšia vokus ir pamatau jo rudas rudas akis. Pamatau, ir tvirtai apsisprendžiu.
-Federikai, aš sutinku! Būsiu tavo žmona!


Po pusės metų.
Gimė gražus berniukas. Smulkus, bet labai panašus į tėtį. Į Alexą. Su tėčiu nusprendėm jį pavadinti Nikolu. Mūsų berniukas Nikolas!
Ir susituokti spėjau. Vestuvės buvo ypatingos:kuklios, bet labai gražios. Ošė jūra, švietė saulė, o kojos smigo į smėlį. Lengva, šilkinė suknelė, baltas Federiko kostiumas ir Nikolas ant Normano rankų. O šalia brolio-Federika. Mano vyro sesuo. Tiesa, Normanas susipažinęs su Federiko seserimi Federika iškart ją pamilo, metė aną seselę ir dabar jau ruošiasi vestuvėms. Jie tobula pora. Iš kurios pusės bepažiūrėtum!
Taigi sekasi, gerai. Gyvenu apsupta mylimų žmonių, nes Normanas persikraustė į Ispaniją dėl Federikos ir dabar visi gyvenam Federiko rūmuose. Visi namai, anot Fedžio, „gyvena“:krykštauja vaikytis, dainuoja Normanas, Federika klausosi muzikos. Esam tobula šeima, bet... Kodėl tobulybėj turi atsirasti bent vienas „bet“? Kad ir ką vyras besakytų, matau, kas vyksta. Federikas silpsta. Jam NĖRA gerai. Ir kai matau, kaip mylimam žmogui skauda, darosi žiauru. Dabar drąsiai galiu paskyt, kad dievinu Fedriką. Ne dėl pinigų ar gražių namų. Jis puikus. Taip gera prie jo priglust ar pasibučiuot... Bet sveikata nuo piniginės storio nepriklauso.

Po metų.
Vis dėl to Federikas mirė. Ramiai ir be skausmo. Vakare užmigo, o ryte nebeatsibudo. Jo tamsios blakstienos nekrutėjo, o vokai slėpė akių spindesį ir gyvybę. Tamsi oda, rodos, pabalo. Jokių gyvybės ženklų. Neverkiau. Buvau su tuom susitaikiusi. Mačiau, kad jo gyvybės siūlas ir taip vos besilaikė. Sukąsti iš skausmo dantys, kai reikėdavo šypsotis ir pranykęs akių gyvybingumas. Jis nepajėgė nuslėpti nuo manęs to fakto, kad miršta. Puikiai mačiau, kad viduj jis kovoja su savim, kad neverktų, nors taip norėtų... Palaidojom jį ramiai. Testamentu, kurį perrašė paskutinę gyvenimo savaitę, viską paliko man, nes anot jo, ‚puikiai tvarkausi su reikalais, be to, turiu nuostabų brolį‘.
Paprašiau Federikos ir Normano, kad pasiliktų gyvent dideliam Federiko name, ir jie sutiko. Broliui gimė mergaitė Ana. Nežmoniškai gražu žiūrėt, kaip jis džiūgauja išvydęs savo mergaitę. Savo Aną. Nikolui jau metai su puse ir jam jau kalasi dantukai. Federikos numylėtinis. Federikos ir mano. Mūsų Nikolas.

Kitą rytą mane pažadino skambutis. Šiaip ne taip apgraibom suradusi telefončiką pakėliau ragelį. Skambino Alexas. Pasakė, kad atvažiuoja. Pirmą kart, po pusės metų petraukos. Nikolas jo labai laukė.

-Labas, zuikyti!-tik įėjęs pro namų duris griebė į glėbį Nikoliuką.
-Labaš.-švepluodamas atsakė sūnytis.
-Kaip tau sekasi?
-Šaidšiu su Ana!-pasakė, išsivadavo iš glėbio ir nubėgo pas pusseserę.
Koridoriuj likom vieni.
-Labas, Ingrid...-nieko nepasakiau, tik įpuoliau į Alexo glėbį


Dar tą patį vakarą Alexas išsitraukė tą žiedą kuris reiškia naujo gyvenimo pradžią. Ir šįkart aš sutikau. Po Federiko mirties buvo praėję aštuoni mėnesiai. Federika irgi sutiko. Normanas labai apsidžiaugė. O Alexas tik žiūrėjo į mane kupinom meilės akim ir negalėjo patikėti savo laime.

Po savaitės.
-Ar sutinkate imti Ingrid Berg Mehus-Casero į žmonas?
-Taip.-Alexas šypsosi.
-O jūs, Ingrid Berg Mehus-Casero, ar sutinkate imti Alexanderį Rybaką į vyrus?
-Taip. Žinoma taip!-plačiai plačiai nusišypsau.
-Dievo valia, skelbiu Jus vyru ir žmona. Galite pabučiuoti nuotaką!-džiaugsmingai praneša kunigas. Alexas mane pakelia ant rankų ir pabučiuoja. Tada sušnibžda:
-Už naujo gyvenimo pradžią, mieloji! Beprotiškai myliu tave!
-Už naujo, brangusis teisėtas vyre!

PABAIGA

Taigi, pabaiga tokia. Gal tikėjotės kažko labai ‚vau‘ ar dar balažin ko, bet niaaaa! Pabaiga tokia! Nusigraužkit nagus! :D Manau, kad būtų visai įdomu sužinoti, kaip baigėsi ne tik Ingrid ir Alexui, bet ir kitiems, ar ne? Taigi, kaip baigėsi kitiems herojams:

Karlas. Dužęs. Apimtas gilios depresijos pradėjo klejoti, gąsdinti pacientus, todėl buvo atleistas iš darbo. Pardavė namą ir įniko į narkotikus. Jei ne brolis Dagas, greičiausiai būtų miręs. Tačiau Dagas ištraukė jį iš „dozės“ liūno, pastatė ant kojų ir dabar Karlas jau gali pasigirti turįs šeimą.

Dagas.Gelbėdamas brolį visai užmiršo save. Prarado darbą Londone ir grįžo į Norvegiją. Kai sugebėjo išgelbėt brolį, nusprendė studijuoti psichologiją. Baigė mokslus, buvo labai gabus, todėl šiuo metu darbuojasi Amerikos psichoterapijos klinikoje Čikagoje.

Helena. Pamenat tą išprotėjusią Alexo fanę, kuri vos nenudėjo Normano? Ši, pasirodo, buvo kritinės psichikos būklės. Išvežė ją į „vasaros penki“ ir dabar ji ten gydoma.

Normanas su Federika. Po kurio laiko, apimti vestuvių nuotaikos, susituokė. Normanas beprotiškai laimingas, suradęs sau skirtąją, o Federika taip myli Normaną, kad žodžiais apsakyt neįmanoma. Normanas grįžta iš darbo (Federiko įkurto kocerno direktorius) ir Federika nušvinta. Meilė meilė meilė... Galvojat, kodėl Federika nedirba? Patikėkit, tikrai ne dėl to, kad turi pinigų kaip šieno... Ji laukiasi! Šįsyk berniuko!

Oliveris. Prisimenat tą piktą vyrą ant žemės Londone? Pasirodo, jis tas garsusis kulinaras iš Anglijos. Greičiausiai tada skubėjo žuvies savo patiekalams pirkti....

Martinas. Iškrypęs daktariukas, pasirodo, ligonis. Sekso maniakas. Nusprendė gydytis, išgijo, ir dabar visai neblogai sutariam su juo ir jo šeima.

Jakobas. Gerasis oro uosto draugas. Karts nuo karto susitinkam. Šiam labai patinka Nikolas, todėl padarė jo fotosesiją, ir štai-mūsų berniukas puikuojasi ant žurnalų viršelių ir yra kviečiamas būti mažuoju fotomodeliu.

Janis. Tas vyras, kuris parašė man gan keistą laišką. Nieko blogo nenorėjo, tiesiog pajuokavo. Neblogi juokai.

Ir galiausiai aš su Alexu. Gyvenam sau laimingi, žiūrim kaip auga Ana ir mūsų sūnytis. Kiekvieną dieną vis labiau mylim vienas kitą, nors pykstamės kas kelias valandas. Kartais dūžta indai, bet čia gi tik santykių profilaktika. Esu trečią mėnesį nėščia ir jau planuojam dar padidinti ir taip milžiniškus namus! :)

P.S. Planuoju rašyt naują istoriją, tad Breaktheice, neliūdėk :D Ir aš pati taip susigyvenau su ta savo istorija, kad, rodos, mirė kažkas. :D


Ačiū labai JUMS už ištvermę ir kantrumą skaitant kartais ne visai vykusias dalis. Myliu myliu myliu! :)*

Mes gi irgi tave mylim :)* Kažkaip tobula pabaiga, tokia universali, patiks ir Fedžio ir Alexo pusėms :)) Viskas taip pasakiška tikra, šaunuolė. Lauksiu tavo kito darbo, tikiuosi kažko visiškai naujo ir šviežaus, juk tu moki stebinti :) Dėkuj už istorija :))
:23:

Ulala!Nereali pabaiga...
Lauksiu kitos FF!

Čia tai tikra pabaiga. Didelis ačiū už ff. :) Manau, kad kitas tavo darbas bus irgi įdomus.

AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAČIŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ!:******

Dėkui už smagų laiką skaitant šį ff. Tikiuos ir kitas ff bus toooks nerealus. :44:

Ačiū už FF, buvo labai įdomu, aš irgi lauksiu naujos istorijos;}}}

nuostabu. neturiu daugiau ką pasakyti : *