Senas pavadinimas: "Tiesiog dar vien istorija.", bet man jis nelabai.
Visi mane jau pažystate iš aprašymo. Esu stela, man tuojau 13 metų ir ši istorija apie tai ką nugyvenau. Baikių bus. Bus bus. Kovos dėl bananų. Kovos su motina. Teismai. Kam aš atiteksiu, tečiui ar motinai? Su kuo gyvensu? Pamote, tečiu ir netikra seserimi su kuriais turiu šiek tiek bendra ar su motina ir tikra seserimi su kuriom neturiu nieko bedro ir dar viena mano seserimi ne nuo to vyro? Tai mano istorija. Mano gyvenimo akimirka.
1.
Stovėjau ant vežimo rato nesilaikydama. Už manės logo rikis būdamas būdoje o Dinara buvo šalia ir žiūrėjo ką darysiu. Ir tada mane išblaškė močiutės balsas:
-Stela! Kur tu?,- ji ir vėl norėjo žinoti kur aš.
-Čia!,- sušukai ir nošokau nuo vežimo rato.
-Gerai, galvojau vėl į pievas nuėjai.,- tram pam pa. Ką ji sakė? Negirdėjau, ne tai galvoje. Užsimerkiau ir isivaizdavau kas nutiks po kokios valandos. Tėtis paskambinės sakė, kad ji atvažiuos šendien ir galbūt norės, kad kartu su ja nuvažiuočiau į Kauną ir ten pabūčiau kelias dienas. Bet... Kaip sunku bus pasakyti ne. Teko nutryntu takeliu susirasti dieduką ir jo paklausti, nes ji ne toks kaip močiutė ir nepradės pasakoti prieš šimtą metų buvusias istorijas. Taigi priėjau prie dirbtuvėlės ir pamačiau dieduką. Kaip visada kiek purvinas, storas bet labai geras mano diedukas. Ir, ah ką aš be jo daryčiau! Ir štai greit jo paklausiau:
-Dieduk, kada atvažiuos Andžela, kaip man pasakyti, kad nenoriu su ja važiuoti?,- diedukas šyptelėjo ir kadangi jam su tokiu pilvu pasilenkti žemyn jis iš aukštai žvelgė į mažą būtybę stoviniuojančią šalia jo bet kalbančią labai garsiai. Ta būtybė buvau aš.
-Na, Stelut, žinai, matau aš, kad tu nori. Nors ir sakai, kad nė kiek jos nemyli, tu stovėdama ant padangos, užsimerkusi ir kada aplink tave pilną šunų galvojai apie tai kaip ji galbūt su tavim elgsis ir, kad susitaikys su tėčiu.,- nors ir kaip man lengva būtų parieštarauti ir pameluoti bet diedukas kaip visada mane permatė kiauriai. Devinmetė laikinė mergaitė, laipiojanti po stogus ir visada su šunimis, didžiąją dalį praleisdama kaime neturi motinos. O jai ir turi tai tai motinai nė kiek nerūpi. Bet mergaitė kažkaip, nors ir žino kad tėvai jau niekada nesusitaikys, nepraranda vilties ir tiki tuo kuo niekada nebus. Ir ta mergaitė vėlgi buvau aš.
Ir štai tada mano „ultra“ gera klausa (geriausia kaime, mat aš bene vienintelis vaikas) išgirdo jau ant vieškelio esančią mašiną, buzgenčią. Žinojau, kad ten ji. Motina kuriai aš nerūpiu, bet ta moteris, kuri niekdana nesusitaikys su tečiu, nes yra per daug kekšiška pripažinti, kad elgėsi kekšikai apgaudinėdama tėtį su kitais kai jis tuo tarpu būdavo darbe ir paskutynį prakaitą atiduodavo už tą menką litą kurį ji praliesdavo ne ant kokio garbumyno mum, bet ant kokio lako kuris vistiek jai nepatigdavo. Bet dabar ne apie tai. Dabar ji vis artėja. Norisi slėptis, bet ji sukels skandalą. Ir štai bet kokiam tolesniam žingsnui buvo per vėlu nes ji įvaževo į kiemą, ir kad ir kaip keista būtų atsidarė ne vienerios durelės o visos trejos.
Temos pavadinimas: Viena gyvenimo akimirka.* 
Sk. 05 17, 2009 7:42 pm
