FF: viena pasaka baigiasi, prasideda kita

O Dieve.. Tikuosi, kad Robertas neprasitars...

Ir aš.

kas toliau...?xD

28 dalis

Lėtai priėjau prie jų.
-Labas, Alexai.-pasakiau.-gal jau eikime?
Vyliausi, kad Robertas dar nieko nepapasakojo apie mus.
-Ar čia tavo žmona?-paklausė Robis.
Nesupratau kas dedasi. Jis elgėsi tarsi būtų praradęs atmintį.
-Taip.-tarė Alexanderis.-leisk jus supažindinti. Sandra, čia vaikinas su kurio kątik susipažinau vardu Robertas. Robertai, čia mano žmona Sandra.
-Malonu susipažinti, Sandra.-tarė Robertas ir ištiesė man ranką.
Arba jam visai kva kva, arba jis nusprendė nesugadinti man santuokos ir apsimesdamas, kad manęs nepažįsta leisti ilgai ir laimingai gyventi.
Aš padaviau jam savo ranką.
-Man taip pat malonu.-ištariau drebančiu balsu.
-Na gerai, mieloji, aš tuoj ateisiu, o tu gali pabendrauti su Robertu.-pasakė Alexas, pabučiavo mane ir išėjo.
Likau stovėti prie Robio.
-Na Sandra, tai vis dėl to susituokei...
-Taip Robertai, prašau tik nieko nesakyk Alexanderiui, aš meldžiu tavęs. Duok man ramybę visiems laikams. Grįžk į Lietuvą ar dar kuir nors tik, kad aš tavęs nematyčiau. Prašau...
-Nusiramink brangioji Sandra, niekam nieko nesakysiu. Jeigu jau nusprendei tekėti už to asilo norvego, tai jau tavo pasirinkimas. Tik perspėju, kad su juo tu būsi žiauriai nelaiminga.
-Netiesa!-pandžiau paprieštarauti.
-Netiesa? Nejuokint. Tiesa yra būtent tokia. Tu jam tik žaisliukas. Įsivaizduok, kaip lėlytė kurią...
-UŽSIČIAUPK!-negalėjau leisti jam baigti.-dink iš mano gyvenimo visiems laikams.
-Gerai gerai, Sandrute, nesikarsčiuok. Išeinu jei jau taip nori, bet perspėju...
-Dink! Nereikia man tavo perspėjimų!
-Myliu, bučiuoju ir sudie.-nusišypsojo Robertas ir išėjo.
O aš likau ten stovėti kaip kvaiša. Pradėjau verkti. Juk ši diena turėjo būti man pati laimingiausia gyvenime...
Prie manęs pribėgo Simona.
-Sandra, neverk, tau tušas nubėgs.-tarė ji,-Na, pasakok, kas gi atsitiko?
-Tu įsivaizduok,-pralemenau kukčiodama.-čia ką tik buvo Robertas.-apsikabinau Simoną.
-Robertas?! Ko tam čia reikėjo?
-Nežinau...Jis atėjo čia manęs paerzinti.
-Na, neverk, mažute, ša ša , nustok. Šiandien tavo vestuvės, turi būti laiminga ir džiaugtis, o ne verkšlenti dėl kažkokio Roberto.
-Ne. Aš negaliu džiaugtis. Aš noriu tik verkt. Simona, būk gera, išvešk mane iš čia. Prašau.
-Gal išprotėjai? Tu nori pabėgti iš savo vestuvių?
-Vadink tai kaip nori, bet prašau išvešk mane iš čia.
-Ne ne. Jokiu būdu. Tu negali taip pasielgti su Alexu.
Prisiminiau Alexą. Juk jis toks nuotabus. Jis man buvo toks geras, jis davė man viską ko aš norėjau. O dabar aš kaip bailė noriu tiesiog pabėgti iš savo vestuvių. Aš tikrai negaliu taip su juo pasielgti.
-Simona, tu teisi.-tariau ir nusišypsijau. Nusivaliau ašaras.-negaliu taip pasielgti su Alexu. Klausyk, ar turi čia tušo, nes manau jog atrodau siaubingai.
-Taip, turiu, rankinuke. Tuoj duosiu.

Fuu.. Akmuo nuo širdies nukrito!

Ac Dievui, nieko nepasakė.. :D
dar :)

ROBERTAS, ROBERTAS :D Aš irgi manau, kad Alexas ją įskaudins, aš už Robertą ;DDDD

gal man tik atrodo taip, bet manau , kad tai sandrai vis dar patinka Robkė ir kad ji su Alexu tik dėl dėkingumo xD Nu čia mano nuomonė. Jei klystu- apšvieskit ...xD

nu tai šviesk xD

Atsiprašau, kad ilgokai tęsinio neparašiau, mokykla, tai nelabai laiko yra. Nu žodžiu...

29 dalis

Pasidažiau su Simonos lupdažiu. Jis buvo kažkokios keistai rožinės spalvos ir man nelabai tiko, bet tai nebuvo jau taip svarbu. Lauke, netoli bažnyčios susiradau Alexą.
-Sandra, kur tu buvai? Visur tavęs ieškojau.
-Atleisk, aš tik...tik...pasidažiu lūpas.
-Dažeisi lūpas kažkur penkioliką minučių? Nu nežinau, nežinau...
-Nepyk, Alexai, na aš dar biški su Sima pakalbėjau...
-Po galais, kas tau sakė, kad aš pykstu?-nusijuokė Alexanderis.-ateik, važiuosim švęsti.
-O kur? Kur mes švęsime?
-Vienoj labai gražioj vietoj. Eikš.
Aš ir Alexanderis įlipome į baltą limuziną, tą, su kurio atvykau čia. Simona, Helena ir dar keli Alexanderio draugai įlipo į kitą automobilį.
Važiavome neilgai. Greitai pasiekėme vieną tikrai labai gražią vietą.
Ten buvo upė, tiltelis vedantis į kitą jos krantą. Kitame krante buvo pastatytas labai ilgas stalassu vaišėmis, greičiausiai visiems svečiams pasivaišinti. ir visu tuo pasirūpino Alexiukas. Koks jis mielas.

-Ar tau čia patinka?-paklausė mano vyras, kai dviese stovėjome ant tiltelio.
Žvilgtelėjau į jį ir nusišypsojau.
-Žinoma.-pasakiau iš visos širdies.-Tai nuostabiausia vieta, kokioje man tik kada nors yra tekę būti.
-O ar žinau kokia bus mūsų povestuvinė kelionė?
-Kalbi apie medaus mėnesį? Ne, aišku nežinau. Pasakok, kur mes keliausim.
-Mes važiuosime į...-jis sustojo sakynio vidurį.
-Kur?-nekantravau aš.
-Nagi, atspėk.-nusijuokė jis.
-Oi, Alexai, iš kur man žinot? Nemėgstu spėliot.
-Sandra Rybak, nejaugi pasiduodate net nepabandžiusi?
Nusikvatojau. Sandra Rybak. Nuskambėjo puikiai.
-Na, jei taip nori...Gal į kokį Paryžių?
-Ne, per daug banalu.
-Banalu, ane? Na tai gal į Italiją ar Ispaniją?
-Ne ne ne. Tau liko tik vienas kartas. Na, bandyk mieloji, trečias kartas nemeluoja.
-Garantuoju, kad neatpėsiu, bet...gal į Lietuvą?
-Ir kaip tu taip atspėjai?-šyptelėjo ponas Rybakas.
-Ką, rimtai į Lietuvą? Geras...
-Na, iš tikro tai ne. Aš pajuokavau. Iš tikrųjų mes važiuosime į...Argentiną.
-What???
-Į Argentiną.
-Tu rimtai? Tu nejuokauji? Jeigu rimtai, tai tu pats nuostabiusias žmogus pasaulyje. Argentina - mano svajonių šalis.
-Tai žinoma, kad nejuokauju. Mes vyksime į Argentiną.
-Tu nuostabus brangusis. Dievinu tave.
Apkabinau jį ir mes pasibučiavome. Pūtė gaivus pavasario vėjalis, kuris kedeno man plaukus. Šalia stovėjo mylimasis ir nuostabiom rudom akim meilės kupinu žvilgsniu žiūrėjo į mane.Buvau laimingiausia moteris pasaulyje...

Būtų geras jei jis ją nusivežtų į argentiną ir ten pasirodytų kaip koks pavyduolis maniakas, ir ten nudėtų Sandrą.... (nu bet čia mano nesveiki norai xD)

ėee. norėjau Roberto, Alexas kažkoks per geras, nuobodus labai :DDD

Breaktheice> Duosis duosis dar mūsų Alexiukas xDD Oj, kaip duosis xDDD
Tęsinio :DD

Tęsinio.

Oi, nuobodoką labai :D spėju bus banalu. :D

aš tai noriu, kad jis toi argentinoje pasidarytų pavyduolis, žudikas-maniakas

Sexo maniakas :DD

30 dalis

Po keturių metų

-Kaip šiankat miegojai, mama?-ryte atėmusi į virtuvę paklausė mano ir Alexo dukrytė Diana.
-Gerai, o kaip tu?-šyptelėjau jai.
-Puikiai. Žinok sapnavau nuostabų sapną, apie tokį princą kuris...
-Klausyk, aš neturiu laiko, man reikia bėgti. Geriau savo sapną papasakok tėčiui.
Diana šiek tiek nuliūdo.
-Na, gerai mama, eik.
Diana buvo nuostabi dukra. Ji buvo tiesiog angelėlis. Niekada nieko blogo niekam nesakydavo, su niekuo nesupykdavo. O Alexanderis buvo nuostabus tėvas.
Dabar net sunku patikėti, kad nuo mano ir jo vestuvių prabėgo jau keturi metai. Atrodo dar vakar žengiau prie altoriaus vilkėdama balta suknele...Taip greitai bėga laikas, kad net nespėji pajusti.
-Bet mamyt, o kur tu dabar eisi?-susirūpinus paklausė mano dukra.
-Aš važiuosiu į oro uostą. Iš ten pasiimsiu Simoną. Ji mano draugė. Tiesa, tu jos neprisimeni, nes kai paskutinį kartą ji tave matė, tau buvo vos du metukai.
-Taip,-linktelėjo Diana,-tačiau tu daug apie ją pasakojai.
-Tiesa. Gerai, dabar eik pas tėvelį, jis kambaryje. O aš jau einu.
Diana nubėgo laiptais į viršų, o aš išėjau pro duris. Sėdau į savo mašiną, kurią man po vestuvių nupirko Alexas ir išvažiavau į oro uostą. Simona grįš iš Graikijos su savo vyru.
Tiesa, aš dar nepasakojau...Simona ištekėjo už kažkokio graiko gyvenančio Norvegijoje, susituokė su juo ir jie abu išvažiavo gyventi į Graikiją.
Kai pasiekiau Oslo oro uostą ir išlipau iš mašinos, Simona su savo graiku jau buvo ten.
-O Dieve, Sandra, kokia tu pasikeitus! Kai paskutinį kartą tave mačiau buvai visai kitokia.-sušuko Simona vos tik mane pamačius.
-O tu irgi! Persidažei plaukus. Bet atrodai super.
-Dėkui. Na gerai, greičiau važiuojam namo. Be galo noriu pamatyt tavo dukrelę. Ir na...norėčiau pamatyt Alexą.
Šyptelėjau.
-Gerai, lipkim į mašiną.
Mes grįžome namo.
Alexanderis ir Diana jau laukė mūsų. Per tą laiką kol aš buvau išvažiavus jie jau buvo spėję nueiti į parduotuvę ir pripirkti visokiausių skanumynų. Net ir stalas jau buvo padengtas.
-Diana! Tu taip užaugai. Kai mačiau tave prieš du metus buvai tokia mažutė, o dabar...Sandra, tavo mergaitė labai graži.-tarė Simona.
-Mama, ar čia ta Simona?-paklausė Diana.
-Taip.-atsakiau ir nusišypsojau. Gerai mielieji,-žvilgtelėjau į Simoną ir jos vyrą,-sėskitės prie stalo.
Jie atsisėdo.
-Sandra,-pasigirdo balsas iš virtuvės,-ateik čia.
Tai buvo mano vyras. Nuėjau į virtuvę.
-Alexai, ko tau...?
Tačiau nespėjus man baigti sakinio jis mane apkabino ir pabučiavo.
-Ar kada nors sakiau tau, kad tave myliu?-paklausė jis.
-Hm, leisk pagalvoti. Galbūt kada nors, bet tai buvo taip seniai...
-Gerai, tada aš tave myliu.-jis dar kartą mane pabučiavo.
-Ir aš tave myliu, Alexiukuti.-sužnabždėjau.
Mes pasibučiavome. Bučinys buvo nuostabus ir truko labai ilgai. Aš buvau tokia pat laiminga, kaip tada, kai bučiavausi su Alexanderiu pirmą kartą. Tada man prieš akis prabėgo visas gyvenimas ir aš supratau, koks nuostabus jis buvo...


Kitą dieną mes su Alexu plaukėme jachta, kurią mums vestuvių proga padovanojo jo tėvai.
-Alexai, tu riu tau kai ką pasakyti.-prabilau.
-Na, sakyk,-abėjingai tarė jis.
-Atsisuk į mane, kitaip aš negalėsiu kalbėti.
Jis žvilgtelėjo į mane.
-Ar kas nutiko?-paklausė
-Ne ne, viskas gerai. Tiesiog...
-Nagi, sakyk.-šyptelėjo jis.
-Na...Diana turės broliuką.
-Ką?-pasirodė, kad jis nesuprato.-tu nėščia?-linktelėjau.-O Dioeve, mieloji, juk tai fantastika. myliu tave mano princese, myliu! Tu nuostbiausia visame pasaulyje.
-Ir aš tave myliu, mano Alexiuk, myliu...
Aš prisiglaudžiau prie jo. Tai buvo viena iš nuostabiausių akimirkų mano gyvenime...


THE END

spėju po dar keturių metų Alexas turės apie milijoną vaikų :D Šaunuolis, bičas, sveikinu ir aš :*-
Ačiū, Suliko už ff :))*

Kaip viskas romantiška... :D :44:
Jo, Alexas laaaaaabai pajėgus, o kaip gi kitaip? :DDD
Taip, dyyyyydelis tau dekui uz ff, Suliko :D*

Nu va, alexas tuoj daugiavaikis pataps xD
veržli jo jaunystėxD :D
Danke už ff . <33

pala :D O kur Helena???? :DDDD Nesupratau :D