Moon princess ir figūra sapnuose.
-NE! Taip N E G A L I M A.- išrėžiau tėvas pranešus pasak jų neva džiugią žinią.- Juk čia pragyvenom 16 metų. Kodėl staiga jums prireikė išsikraustyt? Ir dar ne bet kur.... O į šalį už šimtų kilometrų. Dievaži... Kaip jūs..
Staiga neištvėriau. Užlėkiau laiptais į savo kambarį ir užtrenkus duris iš karto apsiverkiau. Kodėl būtent dabar? Būtent dabar, kai pradėjau GYVENTI. Gyventi iš tiesų... Kai susiradau vaikiną. Ir turiu krūvą draugų... Kodėl tėvams prispyrė išsikraustyti... Į Angliją? Būtent tada, kai gyvendama čia pasidariau išties laiminga. Atsiremiu nugara į duris ir atsisėdu. Ilgai taip verkiu... Galiausiai atsistoju ir nė nenusirengus, apie nusiprausimą ir kalbos būt negali, griūvu į lovą. Pasijutau tokia pavargusi. Taip ir užmiegu.
Sapnuoju kad stoviu juodame rutulyje. Pro juodas sienas žvelgiu į margą pasaulį. Visi žmonės juokiasi. Šviečia baltos šypsenos. Tarp tų šypsenų išvystu brangiausius žmones pasaulyje. Geriausią draugę ir vaikiną... Jie praeina pro šalį manęs net nepastebėdami. Staiga rutulys pradeda trauktis. Atrodo, jog tuoj mane sutraiškys. Išskysta baltų šypsenų vaizdas. Staiga pamatau, jog rankoje laikau skėtį. Juo nežinia kaip pradaužiu juodas sienas. Bet pavėlavau. Esu nepažįstamoje vietoje. Nežinau kodėl, bet esu įsitikinus, jog ji yra kažkur Anglijoje. Dar nespėjau apsiprast su nauja vieta, kai mane užpuola ir sugauna gauja pamišėlių. Pririša prie stulpo. Ir išsitraukę peilius ruošiasi badyti... Tada tolumoje pasirodo siluetas. Vyriškas siluetas.
Pašoku. Praplėšiu akis ir susirandu ant spintelės gulintį telefoną. 03:18. Naktis. Prisimenu vakarykštį pokalbį su tėvais. Ir akys vėl priplūsta ašarų. Nulipu į apačią, apsiaunu batus ir patraukiu į gatvę. Po dešimties minučių pasirodo namo, kuriame mane priims net ir tokiu laiku, kontūrai. Per daug tamsu, kad įžvelgčiau ką daugiau. Apgraibom susirandu durų skambutį. Už maždaug 5 minučių tarp durų pasirodo užsimiegojusi mano geriausia draugė... Kaip ir turėtų 3:33 padorus žmogus, mano bestė buvo apsirengusi naktinius, susivėlusi ir nustebusi. Galiausiai jos nustebusią fizionomiją paketė išgąstis:
-Ei, Kali. Kas tau nutiko? Bent žinai kiek dabar valandų? Kokios 5 ryto.-yep... Mano vardas Kalista. Žinau kiek neįprastas. Bet taip mane pavadinti nusprendė mama. Tuomet buvo pakvaišus dėl astronomijos. Kalista, vienas iš Jupiterio palydovų.
-Trina... Visų pirma dabar tik 3:34.-atkišu jei mobiliojo telefono ekraną.-o antra, gal įsileistum? Man šaltoka...-Tikrasis Trinos vardas Kotryna. Bet abi vienpusiškai nusprendėm, jog sutrumpint jį būtų neprošal.
-Žinai kažkaip eidama tavęs įleisti nedegiau smalsumu sužinoti kiek valandų... Bet ok ok. Užeik, kad jau taip.
Įeinam į Trinos kambarį. Trina įjungusi šviesą gauna šoką.
-Kali!!! Dieve, į ką tu panaši?
-A.. O kas nutiko?
-Pažiūrėk,- ir stumteli mane prie didelio veidrodžio kabančio ant spintos durų. Nustėrau. Atrodau... Siaubingai. Akys užverktos. Tušas juodais grioveliais vagoja mano skruostus.. Hm.... Mano prototipų tarp pamišėlių filmuose apie vampyrus labai prašau neieškoti...-Žinai greit į vonią. Apsitvarkyk. Negaliu į tave žiūrėti.
Grįžtu už 10 minučių. Viską papasakoju Trinai. Viskas baigiasi tuo, kad mes abi sėdim apsikabinusios ant lovos ir verkiam.
-K... Kada jūs išvykstat?-šniurkščiodama paklausia.
-Tėvai sakė, kad kažkur po trijų savaičių.-atitariau panašiom intonacijom.
Visą naktį praleidau su Trina. Jinai mane stengėsi raminti. O aš žadėjau niekada jos neužmiršti, kad ir kas nutiktų. Galiausiai nusprendė surengti man patį didžiausią atsisveikinimo vakarėlį. Tai šiektiek praskaidrino nuotaiką.
Po trijų savaičių.
-Kalista, greičiau. Pavėluosim į lėktuvą.
-Gerai, mam.
Ir šiaip ne taip atsiplėšiu nuo Trinos. Įlipu į lėktuvą. Ant pakilimo tako, stebiu, kaip ji mojuoja. Ir akys vėl prisipildo ašarų. Glaudžiu prie širdies jos man parašytą laišką. Kurio dar neperskaičiau. Žvilgteliu. Nežinau kada jį atplėšiu.. Vėl nusuku akis į langą. Susimąstau... Ar teisingai pasielgiau? Manau, kad taip bus geriau.. Mums abiems. Išsiskyriau su Tomu. Savo vaikinu. Jis mane suprato. Neprašė apsigalvoti. Tiesiog atsistojo, tyliai sušnibždėjo, kad myli mane, apsisuko ir išėjo. O aš tada plūdau ašaromis.
Po kelių valandų aš jau mūsų naujuosiuose namuose. Vidurdienis. Susidedu daiktus, griūvu į savo naująją lovą ir kaip mat užmiegu. Vėl sapnuoju tą košmarą... Jis ir vėl baigias tuo vyrišku siluetu tolumoje. Kažkodėl nuo jo sklido šiluma ir aš tą akimirką kai jį išvydau pasijutau laiminga. Prabundu 10 valandą vakaro. Nusprendžiu išeiti pasivaikščioti. Mama pasakė, kad netoliese yra parkas. Surandu jį neįtikėtinai lengvai. Ir štai jau vaikštau tarp medžių. Visiškoje tyloje. Tikriausiai parkai tokiu metu nėra pati populiariausia vieta. Greitai sutemsta. Negana to pradeda lyti. Tamsu- nors į akį durk. Klesteliu ant pirmo pasitaikiusio suoliuko. Prisimenu Triną, Tomą, kitus.. Ir pradedu verkti. Vėl klausiu savęs, kodėl? Kodėl būtent dabar? Jau spėjau jų pasiilgti. Šis parkas, šios vietos... Tokios šaltos. Nepažįstamos. Svetimos. Bet ką padaryčiau, kad grįščiau į Lietuvą. Čia net mėnulis kitoks...
-Hm... Just like fairytail. Beautiful princess is sitting and crying in the rain... How romantic. Hm.. Can I ask, Why this beautiful moon princess is crying?
-Oh.. He.. Hello. It's nothing... Yeah.... I recently arrived here.. And...- Pasakau savo laužyta Anglų kalba. Ir meldžiuos Dievui jog nepridariau kokių klaidų.
-I see. Hm.. Where you lived previously?
-In Li.. Lithuania.-pramekenau aš.
-Ką?!
Temos pavadinimas: Kai viskas baigias dažniausiai viskas tik prasideda... 
Tr. 06 24, 2009 2:56 am
