Epopėja.

Pirmasis.
Įvadas ir susipažinimas su veikėja.

Ką gi... Pradėsiu savo istoriją, be jokių cirkų. Po velnių, juk man jau septyniolika! Ach, taip, apie viską - nuo pradžių...
Taigi, aš Kasiopėja Po. Gan keistas ir retas vardas, pavardė taip pat. Pavrdė itališka, upės pavadinima, ir esu linkusi manyti, jog mūsų šeima kilusi iš Italijos, nors gimiau Trakuose, mieste, kuriame gyvenu iki šiolei. Man tądien, nuo kada ėmiau aprašinėti savo gyvenimą, sukako šešiolika. Pilnamete tapau. Ir į mokyklą eiti neturėjau. Prasidėjo viskas 2010 metais, kai Prezidentė įvedė naujas reformas, kai vidurinę gali baigti šešiolikos metų, baigęs dešimtą klasę, kurios mokslo metai baigiasi pusmečiu anksčiau- prieš šv. Kalėdas, o egzaminų sesija- po jų. Išlaikęs norimus tris egzaminus (lietuvių kalba nebeprivaloma) gali laisvai stoti į norimą aukštąją ar kolegiją. Jei kalbant apie laiką... Dabar 2011-tieji, Lietuvoje vyksta Europos krepšinio čempionatas, kurio stebėti, deja, negalėsiu.
O dabar... tegu istorija prasiseda.

Rytas. Oū mai gaš. Kodėl dar žiema?.. Verksiu. Kelinta šiandien, pala, diena? Trylikta, penktadienis. Trylikta? Sausio? Valioooo, man jau šešiolika. Ir nereikia kankintis toje mokslo įstaigoje... Vakar sužinojau egzaminų rezultatus. Visus tris - anglų ir rusų kalbų bei matematikos - išlaikiau! Dukart valioo. Pilnametė!.. Viskas, kraunam šmutkes, išsilaikom vairavimo egzaminą ir važiuojam! Kad ir į tą pačią Angliją ar Rusiją... Ooo, mano mylimiausios šalys.
Su tokiomis mintimis ridenuosi iš lovos. Apsitvarkius, pasiėmiau tašę, kur bvo krūvos tušinukų, popiergalių ir kitokių makulatūros pėdsakų, išėjau pas Tomą.
Vaikiną Tomą. Pažinojau du. Tomą ir Tomą, vaikiną ir merginą. Stebuklas, jie abu buvo pora. Tomai buvo penkliolika, dar kankinosi mokykloje, o Tomui septyniolika, ir teises jis turėjo. Būtent dėl to lėkiau pas jį.
Gyveno jis netoli, už kelių kvartalų. Užėjusi pasisveikinau:
- Heloūūū,- nutęsiau.
- Vėl nuvežt?- sumurmėjo Tomas. Jis stovėjo, virtuvėje prie kriauklės ir kramsnojo žalią, didelį ir sultingą obuolį. Neįsivaizdavau, iš kur jis gavo tokių žiemos vidury.
- Jei pasisveikinsi,- patraukiau pečiais.
- Lapaš,- pilna burna pasisveikino jis. Sukrizenau. Nurijęs kąsnį jis toliau, visiškai rimtai, tęsė:
- Tai nuvežt?
- Jooo.
- Kur?
- Karaliaus Mindaugo gatvė, penkiasdešimt du a,- nusijuokiau.- Gi man vairavimo egzaminas.
- Aiii, tiksliai,- nusijuokė jis.
Aš nuėjau prie mašinos, kol Tomas rengėsi striukę. Odinę, nusprendžiau, jam atėjus ir atrakinus mašiną. Atsisėdau priekyje, prie vairuotojo, ir nieko nelaukus prisisegiau saugos diržą.
- Bijai?- paklausė.
- Nee, bet kelias slidus, visko gali būt,- gūžtelėjau pečiais.- Tikiuosi, prktiko neduos šiandien laikyti.
Po kokių penkių minučių atsidūrėme prie pastato.
- Here we are,- nusijuokė Tomas, sustabdęs mašiną.
- You are a pure genious,- sukrizenau ir draugiškai pakštelėjau jam žandan bei atsisegiau diržą.
- Why?
- Because you are the best driver of all,- nusijuokiau, nuo galinės sėdynės pasiėmiau tašę, ir atsidariusi dureles išlipau.
Dar atsigręžusi paklausiau:
- Pamėtėsi atgal?
- Aišku, gi tavo gimtadienis, tik tu man skambtelk.
Egzaminas praktika buvo neapsamomai lengvas. Aš vunderkindė, taip, taip, žinau. Pasiūlė net praktiką atlikti, nes šiandien - pakankamai šilta diena. Atsidusau ir sutikau. Važiauvau atvargiai, ir viską atlikau be klaidų. Egzaminatorius pasakė, jog viską išlaikiau ir po svaitės galėsiu pasiimti teises.
Iškart paskambinau Tomui, kad parvežtų. Grįžus laukė staigmena - visu garsu buvo paleistas Stereophonics, mano mėgstamiausios grupės diskas, mano kambaryje šypsojosi Toma, o prie mano pianino stovėjo atremtas smuikas.
- Su gimtadieniu, Kas,- ji šypsojosi, mane apkabino.- O kur Tomas?
- Sakė reikia grįžti namo. Trumpam. Pasipuošt gi,- nusijuokiau rengdamasi paltą.
- Aaaišku,- nutęsė.
Kaip tik grįžo Tomas, kiek gražiau apsirengęs, nešinas savo gitara:
- Mes nusendėm tau padovanoti savo instrumentus. Vis tiek nestudijuosim muzikos, o tu juk moki jais šiek tiek groti. Pianino niekur gi vežtis negali, nebent furgonu,- nusijuokė jis, ir šalia smuiko, į pianiną atrėmė gitarą.
Vėliau ėmėm groti Stereophonics'ų dainas. Aš su Toma dar ir dainavom. Kadangi Tomas nebuvo užkietėjęs jų fanas, tai ik grojo. Aš dainavoau Kelly - vokalisto partiją, o Toma - Richardo - pritariančiojo. Mes net grupės fanų klubą buvom įkūriusios. Aš buvau atsakinga apie viską su Kelly, o ji - apie Rich'į. radom keletą bedraminčių, kurie padėjo tvarkytis su Javier ir Adam'u.
Pasibaigus vienai paskutinių dainų, atėjo tėvai:
- Kasiopėja, tu gavai stipendiją studijuoti vienoje Europos Sąjungos šalių. Tik pasirink, į kokią nori, ir už mėnesio galėsi jau vykti.
Aš šypsojausi, bet iš tiesų norėjau nusiraut savo ilgus, rausvus plaukus nuo galvos. Iš nevilties.

fainiai...(inlove)
nei klaidu nei ko
tesinio :44: :16: :24:

man tikrai labai patiko. taip neįprastai. ateitis. tikrai dar!

Dėkui, dėkui. :}

Čia šiaip, kažkokios angliškos eilės.

I killed you
I touch you
I feel the cold
From your head-
You're dead.

I'm back from hole
'n' comin' away alone.
I feel like sparrow in the cage
I had to change.
Before.

Viktorija, Kasiopėjai šiuo metu, 2011-aisiais yra septyniolika. Kai prasidėjo pasakojimas, 2010-01-13, jai sukako šešiolika. :}

Patraukė ir mane ši istorija. Tęsk ;)

Tęsinio.

Tęsinys greičiausiai poryt, t.y. šeštadienį.

Faina istorija :))

genialu, bet reikia dar : D žiūrėsim kaip čia toliau tęsi : D
o pradžia tai bomba : ))

Dėkui, dėkui.

Antrasis.
Aš atvykstu!..

- Noriu... į Ameriką, - po daugybės minučių tylos pagaliau prabilau.
- Juk Europos. Europos sąjungos, žmogaauu, - nutęsė Misteris Protinguolis, vardu Tomas.
- Ane? Nežinau tada, - sunėriau rankas. - Anglija.
- Kaaas, - budino mane ir Misis Žavesys, vardu Toma. - Gi ten.. ten...
- Foniksai. Žinau, žinau, Tom.
- Neee! - protestavo ji. - Gi tu išvysi Richįįį.
- Greičiau jau Richį, negu Kelly, - burbtelėjau, prisiminusi, jog vokalistas buvo ypač žemas. Jei pasikliausime Gūgle, tai tik metas su šešiasdešimt penkiais centimetrais. Ačiū Kelly, aš ne iš aukščiausių. Jei panorėčiau nusifotografuot... Taigi nesąmonė būtų, kaip aš aukštesnė.
- Jooo, jis gi nykštukas.
- Baaaiiik. Maaam, aš į Anglijąąą noriūūū, - surikau, nes tėvai išėjo virtuvėn, kol aš taip „trumpai“ mąsčiau.
Mama atėjo:
- Puiku, mano mažoji Kasiopėja! - sušuko ji. Vos neapsivėmiau. Būčiau tikrai taip padarius, jei ji būtų pasakius „Kasopėjyte“. Suprantama, juk esu vienturtė ir dar išvykstu į užsienį.
- Tik mamaaa. O ten yra neakivaizdinės studijos? - užsiminiau tik tarp kitko.
- O kaip gi nebus?- sutriko ji. - Kodėl klausi?
- Na, jei įsidarbinčiau... - gūžtelėjau pečiais.
- Aaach, taip, žinoma. Galėsiu pažiūrėti internete. O dabar aš eisun pakalbėti su tėčiu. Jis gan skeptiškai nusiteikęs... Gerai, aš einu,o jūs linksminkitės toliau, - mama nusišypsojo savo superduperakinančia šypsena, kuri mane nervino ir dingo už durų staktos.
Aš uždariau duris. Droviai nusišypsojau Tomų porelei.
- Neeeeeeeee. Tu galėsi pamatyt Sterekus, aš neeeee, - beveik verkė Misis.
- Aš tau juos nufotkinsiu ir arsiųsiu Skaipu. Sutarta?
- Aha, bet skaipinsimės kasdien.
- Oūkey. Beje, ko norėsit lauktuvių? Nes jei įsidarbinsiu ir gasiu nemažą atlyginimą, grįšiu Kalėdoms, ir be lauktuvių galėsit manęs nepriimt, - nusijuokiau.
- Anglijos vėliavos. Ir ko nors šiaip, kad pasigirčiau Kęstui, kad Angijoj atseit buvau, - sukrizeno Misteris.
- Sterekųųųųų. Parvešk juos Lietuvon ant Kalėdų. Nebūk skūpa, aš žinau, jog parveši. O kitaip uždubasinsiu. Aš rimtai, - reikalavo Misis Džouns.
- Nee. Aš tau parvešiu tik Richį. Tiks? - nusijuokiau.
- Ahąąą. Bet tu turėsi parvažiuot su Kelly.
- Neeeeeeeeeeee, - protestavau. - Tai ne-į-ma-no-ma, - išskiemenavau. Lėtai ir aiškiai.

- Neee, Kaaas. Tu negali išskrist. Ir man nesvarbu, jog tada negausiu Richio, turėsiu tave, tavo drniavimus, šokimus pagal Foniksus ir panašiai. Neee, Kasiopėja, tu negali.
- Juk man po pusvalandžio lėktuvas. Suprask, tai mūsų galimybė. Gal nuvažiuosiu į Sterekų koncą ir paprašysiu oficialumo. Toma, taip negalima. Tu manęs nebesustabdysi, - baigusi pamokslą, išlipau iš mašinos, ir smarkiai trenkiau durelėm.
Tegu ji suauga pagaliau. Kiek ji man kainuoja nervų. Ačiū Kelly, jog skrendu į Angliją. Atsikratysiu tos Misis Nervas. Išsiėmiau iš bagažinės lagaminą ir instrumentų dėklus. Atrodžiau, matyt, nekaip su lagaminu, gitaros ir smuiko dėklais.
Pagaliau nukakau prie lėktuvo. Košmaras turbūt baigės. Mm, pirmas skrydis. Nebijojau.

Nieko baisaus. Susistabdžiau taksi.
- Gal galėtumėte nuvežti į artimiausią lietuvišką parduotuvę? - pasiteiravau taksisto angliškai. Akcentą šiek tiek suvaldžiau. Neblogai sukiesi, Kas.
- Lietuvė? - paklausė taksistas. Lietuviškai.
- Taip, - linktelėjau galvą.
- Tuomet sėskit, - susijuokė vyriškis.- Tuoj turbūt lis. Juk kątik atvykot į Londoną, ar ne, panele?
- Jūs visiškai teisus, - padėjus lagaminą ir dėklus atsisėdau.
- Kuo jūs vardu?
- Kasiopėja Po, bet šiaip vadinkite Kas, - tariau segdamasi diržą. - Ar toli?
- Visiškai netoli. Ten dirba mano žmona. Beje, ar turite kur apsistoti?
- Na, norėjau po apsilankymo ieškotis viešbučio... - ėmiau pasakoti, bet mane pertraukė.
- Mes jus priglausim Kas, - nusijuokė taksistas. - Beje, aš Vytautas. O, štai ir atvykom.
- Tai kiek aš skolinga?- ėmiau raustis džinsų kišenėje.
- Bala nematė, pavežiau nemokamai, - numojo ranka Vytas. - Eime į parduotuvę, kol tau neteko patirti angliško lietaus, - nusijuokė jis.
Ir mes nuėjom. Vytautas mane supažindino su Jūrate, parduotuvės savininke, ir jo žmona. Nuvykom į jų namus. Didelis namas, gražus. Beje, te gyvena aštoniolikmetė Laurita. Mes jau pirmą dieną susidraugavom.
Beje, gavau darbą. Parduotuvėje galėsiu groti. Su Laura. Ji moka groti smuiku, tik jo neturėjo. Atidaviau, negaila, o man juk artimesnė gitara (matyt dėl Kelly).

Kitą dieną jau ėmėm groti. Ir traukėm lietuviškus tekstus. Grojau spoksodama ne į stygas, bet į vitrinos langą. Stebėjau praeinančius britus. Išvydau juodaplaukį, vos už mane aukštesnį vyrą, odine striuke. Jo plaukai buvo sušukuoti aukštyn. Vos ne šių laikų Elvis Preslis.

Vat ir nesakysiu. ;D

Nu vat todėl. ;D

ziauriai fainiai;DDD
tesinio(inlove)

Nežinau. ;D

nesiskerėčiok čia ir dėk daar : D aš jau numanau ką ji ten pamatė : D

Numanyk toliau, bet nesakyk. ;D
Neturiu aš daar tai ir nekišiu. ;D